Rousseau religija

Doc. dr. Dalia Marija Stančienė,
Vilniaus pedagoginis universitetas

Įvadas

         Septynioliktame amžiuje Prancūzijoje prasidėjęs puolimas prieš intelektinį ir dorovinį Bažnyčios viešpatavimą, aštuonioliktame amžiuje dar labiau pasireiškė ir sustiprėjo. Įsiviešpatavo intelektinis ir dorovinis libertinizmas (laisvamanybė).
         Vienas iš intelektinio libertinizmo, arba kritinės proto nuostatos į viską, vaisius buvo modernioji egzegezė. 1678 metais katalikų vienuolis Richardas Simonas (1638--1712) parašo Senojo Testamento Kritinę istoriją, kurioje suabejoja, kad Mozė yra vienintelis Penkiaknygės autorius. Prelatas Jacques Bénigne Bossuet (1627--1704) pasmerkia autorių ir sukelia viešas diskusijas, kurios paskatina Spinozą (1632--1677) visiškai paneigti Mozės autorystę ir pačių knygų kaip Apreiškimo vertę.
         Laisvamanybė skatina intelektinę veiklą. Jacques-Bénigne Bossuet parengia galikoniškuosius straipsnius. Blaise Pascal'is (1623--1662) atskleidžia pasauliui vidinį Dievo trokštančio žmogaus tragizmą. Kambrė arkivyskupas Fenélon'as (1651--1715) parašo tuštybės kritiką. Vincentas Paulietis (1581--1660) išvysto didžiulę apaštališkąją veiklą. Plinta Port-Royalio vienuolyno dvasinis sąjūdis, stipriai pasireiškia jėzuitų įtaka... Karšti, kartais nuožmūs jėzuitų ir jansenistų disputai liudija Bažnyčios Mokymo svarbą krikščionybei.
         XVIII a. padėtis pasikeičia. Bernhardas Le Bovier de Fontenelle (1657--1757) atskleidžia žmogaus proto silpnumą ir jo įrodymų trapumą, parodo, kaip mąstymas tapo vaizduotės galių auka. Voltaire (Francois Marie Arouet) (1694--1778) teigia Dievo, kurio prigimties neįmanoma suprasti, buvimą, bet kategoriškai neigia Įsikūnijimą ir Apreiškimą. “Aš nesu krikščionis, bet tai yra dėl stipresnio Tavęs mylėjimo”,-- šaukia jaunasis Arouet Dievui, o senstantis Voltaire ragina: "Ecrasons l'infame!” (Sunaikinti nedorėlę!) -- (nedorėlė -- tai Katalikų Bažnyčia -- D.M.S.). Voltaire mano, kad krikščionybės (kaip ir kitų pozityvių religijų) dienos yra suskaičiuotos. Vienuolių misticizmui, pasimetusiam metafizikos srovėse, Voltaire priešpriešina gamtos pažinimą ir materialių vertybių gamybą. Vienas jo knygos personažas -- Kandidas (Candide) -- kviečia iš pradžių žmogų “prižiūrėti savo sodą” ir per mokslo bei technikos progresą pasiekti turtus ir gerovę. Pascal’iui, kuris pabrėžė žmogaus tragiškumą ir menkumą, Voltaire priešpriešina žemišką laimę^a:

Kai matau Paryžių arba Londoną, aš nematau jokio pagrindo pulti į neviltį, apie kurią kalba p. Pascal’is; aš matau miestą, kuris visiškai nepanašus į negyvenamą salą, bet apgyvendintas, prabangus, civilizuotas, kur žmonės yra laimingi tiek, kiek tai telpa žmogiškoje prigimtyje.

         Jei Voltaire yra deistas, Diderot artimas ateizmui, tai Helvétijus, La Mettrie, d'Holbach atvirai pasiskelbia ateistais ir materialistais. Diderot "Enciklopedija" garsina mokslo ir technikos laimėjimus: Edenas -- ne už mūsų, bet mūsų ateityje, pasiekiamoje per mokslų ir menų progresą; tai yra žemiškas pasaulis, kurio gyventojai mes esame, o ne misterija, kurioje mes nedalyvaujame. Tai atviras karo paskelbimas visoms pozityviosioms religijoms.
         Dorovinis libertinizmas, arba krikščioniškos moralės normų ir papročių nepaisymas pirmiausia įsiviešpatauja aukštuomenėje. Intelektualų sambūriais tapusiuose Paryžiaus salonuose kalbama, rašoma, gilinamasi į ištikimybę ir šeimą ardančius meilės žaidimus. Karalienė Marija Antuanetė (1755--1793) uždraudžia statyti Pierre Beaumarchais (1732--1799) pjesę Figaro vedybos, nes joje pernelyg atvirai parodytas aukštuomenės nuosmukis, intrigos ir luomų maišymasis. Aristokratinė visuomenė užsimiršta akimirkos malonumuose ir žengia į pražūtį. Viešpatauja nežabotas palaidumas. Tokį viešą dorovinių principų nepaisymą Hėgelis "Dvasios fenomenologijoje" [ 19 ] apibūdina, kaip pražūtingą ne tik aristokratijai, bet ir tautai bei valstybei.
         Oficialiai cenzūrai neretai vadovauja patys cenzūruojami autoriai. Pavyzdžiui, vienu metu jos vadovu buvo enciklopedistas Malesherbes (1721--1794). Šios, iš pažiūros lengvabūdiškos, intelektualų draugijos atstovai drąsiai ir net elegantiškai miršta ant revoliucinio teroro ešafotų, o Malesherbes drąsa ir didingumas mirties akivaizdoje artimas šventumui. Bet ar ne todėl jie mirė taip drąsiai, kad nežinojo kaip toliau gyventi?
         Tame palaidumo laikotarpyje, kaip išimtis iškyla mąstytojo Rousseau figūra. Jis yra savo laiko žmogus, lankosi aukštuomenės salonuose ir yra juose populiarus. Tačiau priešingai madai, jis atmeta nereligingumą, kritikuoja mokslo ir progreso kultą. Daugumai puolant Bažnyčią, jis pasiskelbia krikščioniu ir smarkiai kritikuoja "filosofus", buvusius savo draugus.
         Nelengva atskleisti tokio Rousseau pasirinkimo priežastis. Norint tai atlikti, reikia nagrinėti jo biografiją, nuodugniai išanalizuoti kai kuriuos jos niuansus, atskleisti vidinius ir išorinius Rousseau asmenybės prieštaravimus.

I. Religija Rousseau gyvenime.

Savęs atradimas

         Vienišo vaikštinėtojojo svajonėse [ 8 ] Rousseau trumpai pateikia savo religinio formavimosi istoriją: "Gimiau šeimoje, kurioje karaliavo papročiai ir pamaldumas, vėliau mane švelniai auklėjo išminties ir religingumo kupinas pastorius: tada, mano švelniausioje vaikystėje, ir buvo įskiepyti principai, maksimos, kiti pasakytų --prietarai, kurie lydėjo mane visą gyvenimą. Dar vaikystėje, paliktas vienas, viliojamas išsekusio švelnumo, gundomas tuštybės, apgautas vilčių, išprievartautas būtinybės, aš tapau kataliku, nors visada buvau krikščionis, ir greitai mano širdis, įveikta kasdienybės, priprato ir nuoširdžiai prisirišo prie naujos religijos"(Trečiasis pasivaikščiojimas, p. 56). Šį pasakojimą reikia papildyti.
         Jean-Jeacques Rousseau gimė Ženevoje 1712 m. birželio 18d.; liepos 4 d. jis buvo pakrikštytas kalvinistų bažnyčioje; jo motina mirė nuo pogimdyminės karštinės liepos 7d.
          Nuo Ženevos neatsiejamas Kalvino vardas. Pastarasis po pirmos viešnagės, kuri baigėsi nesėkme, 1564 m. buvo vėl pakviestas į miestą ir liko jame gyventi iki pat mirties (1564m.). Į Reformacijos judėjimą Ženeva įsitraukė 1536 m, tais pačiais metais, kada Generalinė gyventojų Taryba nusprendė panaikinti vyskupo autoritetą ir "gyventi pagal Dievo žodį". Kalvinas subūrė miestą į tikrą teokratinę respubliką. Pagal jo Nuostatas, kurios pasirodė 1541 m., buvo įkurtos keturios ministerijos, sudarančios reformuotos Bažnyčios pagrindą. Kunigai įpareigojami skelbti Dievo žodį ir vadovauti sakramentams; kiekvieną savaitę jie turėjo rinktis į "kongregaciją" studijuoti Biblijos ir tarpusavyje diskutuoti. Bažnyčios daktarai paskiriami šviesti jaunuomenę. Vyresnieji prižiūri jaunesniuosius Bažnyčios narius, paskirtus "sieloms gydyti" ir dalyvauti Paskutinės Vakarienės puotoje; dvylika Vyresniųjų prižiūri, kad Paskutinės Vakarienės stalas nebūtų išniekintas netvarkingai gyvenančių piliečių, stingančių broliškos meilės arba nereligingųjų. Diakonai slaugo ligonius, rūpinasi vargšais ir ligoninėmis. Kiekvieną sekmadienį po pamaldų vaikams ir suaugusiems aiškinamas Kalvino Katekizmas.
         Siekdamas įdiegti griežtus krikščionybės principus, Kalvinas įvedė gyventojų moralės kontrolę. Dauguma Ženevos gyventojų, buvo kalvinistai. Nuosekliai ir ryžtingai Kalvinas Ženevoje siekė įkurti teokratiją. Formaliai miestui-respublikai vadovavo parlamentas: Didžioji Taryba. Tačiau realiai valdymo svertus savo rankose laikė stambiosios komersantų bei bankininkų šeimos. Iš tiesų tai buvo oligarchija, bet ne teokratija ar demokratija.
         Iš tiesų Rousseau tėvai nebuvo tokie pamaldūs kaip jis juos apibūdina Svajonėse. Dar neištekėjusią jo motiną, Vyresnieji apkaltino, kad ji persirengusi vyru dalyvavo viename teatro pastatyme. Rousseau motina buvo apsišvietusi moteris: savo vyrui ji paliko didžiulę pasaulietinės literatūros biblioteką. Išpažintyje [ 7 ] skaitome: "Mano motina paliko daug romanų. Mes, mano tėtis ir aš, ėmėme skaityti juos po vakarienės. Greitai taip tuo susidomėjome, kad pradėjome ryti juos vieną po kito, dieną ir naktį (p. 8, plg.16 p.9). Vėliau, kai tėvas dirbo laikrodininku, vaikas jam skaitė Plutarchą, Ovidijų, Fontenelle, La Bruyére, "Moljerą". Tačiau jokios užuominos apie Bibliją nerandame. Ženevietiškos teokratijos atmosfera turėjo atsverti kai kurių skaitomų knygų lengvabūdiškumą.
         1722 m., po vieno kivirčo su atsargos išėjusiu kapitonu Rousseau tėvas išvyko iš Ženevos, o savo sūnų paliko pastoriui Lambercier, gyvenančiam keli kilometrai nuo miesto, atokiame kaime. Iš Išpažinties matyti, kad Rousseau labiau žavėjosi gamta, žaidimais su pusbroliu ir bendramoksliais, ypač muštynėmis dėl gražios pastoriaus dukters, tik toli gražu ne religijos pamokomis. Šis laikotarpis pažymėtinas vienu iš svarbesnių įvykių vaikystėje. Rousseau buvo neteisingai apkaltintas, neva jis sulaužęs panelės Lambercier šukas; šis kaltinimas stipriai papiktino Jean- Jeacques, kuris vėliau įžvelgė, jog tai buvo pirmosios neapykantos užuomazgos neteisingumui. Vis dėlto Išpažintyje Rousseau teigia, kad religinis auklėjimas, kurį jis gavo vaikystėje, buvo įdiegtas per garbės pavyzdžius ir išminties pamokas: "...mano tėvas, nors ir visur ieškojo malonumų, pasižymėjo ne tik neabejotinu dorumu, bet ir giliu tikėjimu. Būdamas galantiškų manierų iš išorės, bet krikščionis iš vidaus, savo laiku jis įkvėpė man jausmus, kuriais pats gyveno. Aš turėjau tris tetas, visos buvo išmintingos ir religingos -- dvi vyresniosios buvo dievobaimingos, o trečioji... turbūt labiausiai, tik ne taip demonstratyviai... " Tuo tarpu pastorius Lambercier'is "buvo įdomus pamokslininkas ir visada sujaudindavo mane, priversdavo kaskart pasiryžti gražesniam gyvenimui, kurio man, kai pagalvodavau, trūko” [ 7 ] (p. 62, plg.16 p.68) Rousseau gavo rimtą religinį paruošimą, tačiau religija netapo jo gyvenimo tikslu.
         1725 m. Rousseau atiduodamas mokslams pas teismo sekretorių. Tačiau šis sumanymas susilaukė visiškos nesėkmės. Jis tampa graverio pameistriu, bet šeimininkas pasirodė žiaurus tironas, todėl Jean Jeacques buvo priverstas meluoti, vogti, veidmainiauti. 1728 m., grįždamas iš pasivaikščiojimo, Rousseau rado uždarytus Ženevos vartus. Tada jis nusprendė nebegrįžti pas savo šeimininką ir keletą dienų klaidžiojo po Savoją, gyveno iš išmaldų. Vėliau prisistatė Pontverre klebonui, kuris ragino jį priimti katalikų tikėjimą (Savojos religiją) ir pakvietė jį pietų: "Aš niekada nemokėjau atsispirti tokiems argumentams ir maniau, kad klebonai, pas kuriuos pietaujama, buvo verti mūsų pastorių", tuo labiau kad vynas jam pasirodė esąs "nuostabus" [ 7 ] (p. 46, plg.16 p. 51). Klebonas rekomendavo jį poniai de Warens, naujai konvertitei, kuri rūpinosi protestantais, norinčiais tapti katalikais, už šį darbą gaudama dviejų tūkstančių frankų pensiją iš Sardinijos karaliaus. Rousseau griežtai smerkė tokį elgesį, kai religija keičiama dėl materialinių sumetimų, tačiau pripažino, kad tai buvo būdinga ne tik katalikams: “Beje, nereikia manyti, kad toks mąstymas būdingas tik katalikams -- toks mąstymas yra būdingas visoms dogmatiškoms religijoms, kurioms svarbiausia ne veikti, bet tikėti" [ 7 ] (p. 47, plg.16 p. 53). Iš tiesų, Ženeva naudojo analogiškas priemones katalikams atversti į protestantus.
         Rousseau nesirengė priimti katalikybės ir nebūtų jos priėmęs spontaniškai, bet sunkios gyvenimo sąlygos jį privertė tai padaryti. Jis išvyko į Annecy, kur gyveno ponia de Warens. Verbų sekmadienį Rousseau pasivijo ponią de Warens, einančią į bažnyčią, ir ji išgirdusi jo balsą, atsisuko. Rousseau ją išvydęs patyrė kylančią jausmų bangą! Tai buvo labai svarbus, esminis momentas jo gyvenime ir apie tą vietą, kur susitiko su ponia de Warens jis rašė: “kiek kartų laisčiau ją ašaromis ir karštai bučiavau” [ 7 ] (p. 48, plg.16 p. 54). Poniai de Warens tada buvo 28 metai. “Aš vaizdavausi seną paniurusią davatką... Matau maloningą veidą, gražias, meilumo sklidinas, žydras akis, baltutėlę odą, žavingos krūtinės kontūrus. Visa tai pastebėjau metęs tik vieną žvilgsnį, ir iš karto tapau prozelitu, būdamas tikras, kad religija, tokių misionierių skelbiama, veda tik į rojų” [ 7 ] (p. 49, plg.16 p. 54--55). Rousseau priėmė katalikybę dėl gražių ponios de Warens akių.
         Taip Rousseau pradėjo šviestis naujoje religijoje, išsižadėjo kalvinizmo ir turėjo išvykti į Turiną, į prieglaudą, skirtą kur buvo mokomi katechumenai [ 7 ] (p. 54, plg.16 p. 60). Į Turiną Rousseau atėjo pėsčias. Kalvino mokymo jis išsižadėjo 1728 m. balandžio 21 d. ir po poros dienų priėmė katalikišką krikštą.
         Tada ir prasidėjo jo klajokliškas, dažnai skurdus, kartais valkatiškas gyvenimas. Jis tapo liokajumi, vėliau sekretoriumi. Vienas iš Rousseau privalumų buvo jo daili išvaizda, nors nuo gimimo sirgo neišgydoma šlapimo pūslės liga, kuri su amžiumi tik pasunkėjo ir jam teko dažnai naudoti zondus. Todėl reikia nepamiršti, kad pasaulinio garso literatūros kūrinius, filosofinius ir socialinius traktatus, botanikos vadovėlį ir kitus veikalus šis žmogus parašė kankinamas beveik nuolatinių fizinių skausmų. Kitas iš jo privalumų, kurio jis pats galbūt ir nežinojo, buvo jo genialumas. O pagrindinis Rousseau trūkumas buvo nemokėjimas prisitaikyti prie visuomenės, ir tai išplaukė iš jo uždarumo ir ligos.
         Praradęs sekretoriaus vietą, jis grįžo į Annecy pas ponią de Warens, paskui išvyko dirbti muzikos mokytoju. Neufchatelyje tapo netikro archimandrito, kuris dėjosi renkąs aukas Šventojo Kapo Jeruzalėje atstatymui, pagalbininku. Tuo laikotarpiu Rousseau pirmą kartą trumpam apsilankė Paryžiuje, paskui susitiko su ponia de Warens Chamberyje.1736 m. pabaigoje leido laiką jos draugijoje Charmettes. 1739 m. po gausybės nuotykių kupinų kelionių (pėsčiomis ) jis vėl sugrįžo į Charmettes, daug skaitė ir savarankiškai domėjosi įvairiomis mokslo sritimis. 1740--1741 m. jis gyveno Lione, dirba dviejų pono de Mobly, Liono vyriausiojo teisėjo, sūnų mokytoju. Apsirgęs grįžo į Charmettes, nusprendė užsiimti muzika ir sukūrė naują muzikos rašto sistemą. Rousseau išvyksta į Paryžių, Mokslų Akademijoje pristato savo išradimą ir jį publikuoja. Jis supažindinamas su kilminga Dupin šeima (iš kurios kilo George Sand) ir jos rekomendacijų dėka paskiriamas Prancūzijos ambasadoriaus sekretoriumi Venecijoje. Tačiau su ambasadoriumi jis susipyko, grįžo į Paryžių, užbaigė operą Galantiškos mūzos ir susipažino su Therese Levasseur, baltinių prižiūrėtoja, kuriai tuomet buvo 23-eji metai ir kuri vėliau jį lydėjo visą gyvenimą. Jie sugyveno penkis vaikus, kuriuos atidavė į vaikų prieglaudą. Nepaisant viso to, jis dalyvavo paryžiečių gyvenime, bendradarbiavo su Diderot ir Condillacu, o su Voltaire'u maloniai susirašinėjo. Jis lankėsi aukštuomenės susibūrimuose ir buvo laukiamas salonuose. 1749 m. d'Alamberas jo paprašė parašyti Enciklopedijai straipsnį Muzika. 1749 m. jam tapo ypatingi jo gyvenime, nes jis atrado save, tapo Rousseau, o ne šiaip kažkokiu Paryžiaus intelektualu. Jis dažnai minėjo šį reikšmingą įvykį, vadindamas šiuos metus Rousseau gimimo metais, kai buvo užbrauktas senasis personažas, kurį jis vaidino, ir nuo dabar jis pradėjo savo tikrąjį, asmeninį gyvenimą.
         1749 m. Diderot, tada artimas Rousseau draugas, buvo įkalintas Vincennes pilies bokšte už raštus, kurie buvo laikomi bedieviškais, nepadoriais ir keliančiais grėsmę visuotinei tvarkai. Liūdėdamas, kad kuriam laikui jo neteko, Rousseau kas antrą dieną jį lankė. Laiške Malesherbui, 1762 m. sausio 12 d. Jean-Jacques rašo: "Aš lankiau Diderot, tada kalėjusį Vincennes; savo kišenėje laikiau Mercure de France, kurį varčiau kelionių metu. Man krito į akis Dijon Akademijos paskelbta tema ateinančių metų premijai gauti. Jeigu kada nors kas nors man priminė staigų įkvėpimą, tai būtent ta būsena, kuri apėmė mane tai skaitant; staiga aš pajutau tarsi mano protą būtų apšvietę tūkstančiai šviesų; neįtikėtinai stipriai ir kartu su tam tikra sumaištim, kuri sukėlė manyje nenusakomą jaudulį, manyje kilo virtinė gyvų minčių; pajutau, kaip mano galva apgirto nuo svaigulio. Mane apėmė stiprus virpulys, nuo kurio kilnojosi mano krūtinė; negalėdamas einant įkvėpti, aš kritau po vienu alėjos medžiu ir toks įsiaudrinęs praleidau po juo pusvalandį, o atsikėlęs prie savęs aš pastebėjau nuo ašarų šlapią švarką, nors visą tą laiką nejaučiau, kad verkiau" [ 1 ] (1 t. p. 1135). Akademijos paskelbta tema buvo: "Ar mokslų ir menų pažanga prisidėjo prie papročių demoralizavimo ar sukilninimo?" Viešoji nuomonė šiuo klausimu, suformuota Voltaire'o bei enciklopedistų ir palaikoma tuometinių Rousseau draugų, buvo teigiama, t. y. teigė, kad mokslų ir menų pažanga sukilnina papročius. Rousseau ištarė "ne", t. y. jo teigimu mokslų ir menų pažanga papročius demoralizuoja. Buvo manoma, kad literatūra ir menas (Rousseau anksčiau manė taip pat) yra žmogaus vertybė ir kad jų dėka rūstus pasaulis, vykstant mokslo progresui, atgyja ir tampa dėl žmogaus proto ir meno kūrinių džiaugsmo vieta. Bet dabar Rousseau negalėjo atsikratyti priešingos idėjos. Pokalbyje apie mokslą ir meną skaitome: "Prabanga, ištvirkimas ir vergiškumas visada buvo bausmė už mūsų garbėtroškiškas pastangas ištrūkti iš palaimingo nežinojimo, į kurį mus patalpino amžinoji išmintis [ 1 ] (1 t., p. 15)... Jeigu mūsų mokslai yra bergždi tikslo atžvilgiu, tai pasekmės, kurias jie sukelia, yra labiau pavojingos" [ 1 ] (1 t., p. 18 ). Rousseau tvirtino, kad Sparta teisi prieš Atėnus, o pirmieji Romos įkūrėjai -- prieš Ovidijų, Katulą arba Martialį, gamta ir natūralus žmogus -- prieš rafinuotą civilizaciją. Tai buvo tam tikras iššūkis visai amžiaus ideologijai. Rousseau, prasčiokas, beveik marginalas, iš pradžių žavėjosi pasaulietiškos visuomenės blizgesiu, dalyvavo aukštuomenės priėmimuose, kūrė muziką baletams, lankėsi intelektualų sambūriuose, tačiau po keliolikos metų jis suprato, kad tai ne jo kelias, ne jo tiesa.
         Laiške Kristofui de Beaumont, Paryžiaus arkivyskupui [ 4 ], parašytame 1762 m., yra Pokalbis apie mokslą ir meną, kuriuo Rousseau pradėjo savo literatūrinę karjerą: "varganas Akademijos klausimas, kuris sujaudino mane prieš mano valią, įstūmė mane į man visiškai svetimą sritį: netikėtas pasisekimas man parodė grožybes, kurios mane sugundė" [ 4 ] (p. 436). Pokalbiai, už kuriuos Dijon Akademija suteikė Rousseau premiją, susilaukė didelio pasisekimo. Ir tai, kad dėl šio didelio pasisekimo Rousseau net nesusipyko su savo draugais "filosofais", buvo paradoksali ir pikantiška detalė jo biografijoje. Tai buvo ne pirmasis literatūrinis Rousseau darbas, bet pirmasis toks autentiškas ir originalus. Rousseau buvo ne iš tų, kurie lengvabūdiškai žaidžia likimu, bet, atradęs save, jis nesustodamas skverbėsi gilyn tiek į save kaip asmenį, tiek į visuomenės ir gamtos santykius.

Sugrįžimas prie kalvinizmo

         Pasirodo praeitį nutraukti nėra taip paprasta. Meno niekintojas Rousseau sukūrė ir pats pastatė baletą Kaimo burtininkas ir vis dar tebepriklausė visuomenės grietinėlei, kurią pats buvo pasmerkęs. Jis parašė Pokalbį apie žmonių nelygybės atsiradimo kilmę, kuris buvo išspausdintas 1755 m., pratęsiant Pokalbius apie mokslą ir meną. Tikriausiai, norėdamas nutraukti ryšius su Paryžiaus visuomene ir vėl atrasti prarastos vaikystės grožį, jis paprašė būti priimtas atgal į Ženevos Bažnyčią. Rousseau atsisakė katalikybės, tapo "Ženevos piliečiu" ir buvo priimtas į kalvinistų bendruomenę. Vis dėlto čia mes matome pasireiškusį prieštaravimą jo paties sprendimui, nes jis grįžo į Paryžių. Viena aukštuomenės dama, ponia d'Epinay, jį, Theresę ir jos motiną apgyvendino netoli Paryžiaus, savo dvare Ermitaže.
         1755 m. baisus žemės drebėjimas visiškai sugriovė Lisabonos miestą ir nusinešė daugiau nei 100 tūkstančių gyvybių. Šis įvykis tapo priežastimi keleto laiškų, parašytų Rousseau Voltaire'ui. Tikėdamas į Dievą, Voltaire klausė, kodėl šis, pats iš savęs gyvas, begalinis Dievas turėtų rūpintis nereikšmingais mažos planetos Žemės gyventojais - žmonėmis? Šia stichine nelaime jis pasinaudojo kaip galimybe užsipulti krikščionių Apvaizdos dogmą ir filosofus arba teologus, kurie manė, kad pasaulis iš esmės yra geras. Kalbėdamas apie šimtus tūkstančių nelaimingųjų, kuriuos prarijo žemė, Voltaire kreipėsi į tuos, kurie tiki Apvaizda:

         Apvaizdos problema yra esminė kalvinizme: Dievas iš anksto nulemia kiekvieno žmogaus likimą. Žmogaus pareiga yra didinti Dievo šlovę žemėje,o likimo prasmė yra apgaubta paslapties, kurią bandyti atskleisti yra įžūlu. Savo sugrįžimo į kalvinizmą įkarštyje Rousseau Voltaire'ui atsakė gindamas Dievą -- už blogį yra atsakingas žmogus, o ne Dievas: "Aš nemanau, kad moralinio blogio šaltinio reikėtų ieškoti kitur, ne laisvame, tobulame, tačiau sugedusiame žmoguje... Kalbant apie Lisaboną, reikia pripažinti, kad, pavyzdžiui, visai ne gamta sudėliojo 20 tūkstančių 6--7 aukštų namų į vieną vietą ir jeigu šio didelio miesto gyventojai būtų apgyvendinti tolygiau ir laisviau, žala būtų gerokai menkesnė, o galbūt jos visai nebūtų [ 17 ] (p. 692).
         Nuo šio momento Voltaire ir Rousseau santykiai tiek pablogėjo, kad Voltaire pradėjo neapkęsti Rousseau. Nors Rousseau niekada nejautė simpatijos Voltaire'ui, ir buvo jam tai sakęs, tačiau jis visą laiką juo žavėjosi. Jis net pritarė pastatyti Voltaire'ui paminklą, kol dar šis gyvas...
         Tuo laikotarpiu ponia d'Epinay pasinaudojo vienu Rousseau romantišku nuotykiu su jos drauge Sophie d'Houdetot kaip pretekstu, kad jį iškeldintų iš Ermitažo. Rousseau kartu su Therese įsikūrė Montmorency. Ten jis parašė Laišką d'Alembert'ui apie spektaklius, kuris jį galutinai supykdė su filosofų grupe. Būdamas nepalankus menams, jis pasmerkė sumanymą įkurti Ženevoje dar vieną teatrą ir apskritai parodo savo nepritarimą spektakliams. Taip jis susipyksta net su Diderot.
         Luxemburgo maršalui padedant (lygybės skelbėjas vis dar randa globėjų diduomenėje), Rousseau laimingai apsigyveno Montmorency. Ir čia mes matome kitą prieštaravimą jo paties teiginiams. Meno bei literatūros kritikas pradėjo rašyti romaną Julija arba Naujoji Eloiza. Prieš tai Pokalbyje apie nelygybės kilmę Rousseau teigė, kad ir koks būtų apgailėtinas noras pasirinkti plėtoti kultūrą, tai būtų neįmanoma po mokslų ir menų pažanga neigiamo vertinimo papročiams ir kultūrai , nes bet koks sugrįžimas atgal yra atmetamas. 1761 m. Paryžiaus knygynuose pasirodė Naujoji Eloiza ir sulaukė stulbinančio pasisekimo. Knygoje kalbama ne tik apie meilės nuotykius, bet ir apie religines, politines, socialines problemas. Gamta, kaimas įžengė į prancūzų literatūrą, o pulsuojantis jausmingumas įkvėpė gyvybę kūrinijai.
         1762 m. Rousseau, sirgdamas ir visiškai sukaustytas ligos, baigė Emilį ir Visuomenės sutartį... Emilyje išdėstomos pedagoginės mintys ir Rousseau religija, kurią papildo Savojos vikaro tikėjimo išpažinimas.

Pabėgimas

         Sorbona Emilį apkaltino abejingumu katalikų religijai, o Parlamentas pasmerkė už bedieviškumą. Prancūzijoje buvo įsakyta Rousseau areštuoti, ir jis turėjo bėgti į Šveicariją, tačiau kalvinistai Emilį ir Visuomenės sutartį įvertino ne švelniau už katalikus... Ženevoje, į kurią Rousseau tikėjosi vėl sugrįžti, buvo įsakyta jį suimti, o abu jo kūriniai už religijos įžeidimą viešai sudeginti.
         Rousseau pasitraukė į Motiers vietovę, kuri, nors ir buvo Šveicarijoje, priklausė prūsiškai Neufchatel kunigaikštystei. Atvykęs į Motiers, iš pastoriaus išsireikalavo leidimą dalyvauti komunijoje. Ten būdamas, sužinojo apie ponios de Warens Chambéry'je mirtį 1792 m. liepos 29 d.
         Tai, ką Rousseau laikė tikrąja (savąja) krikščionybe, jis nuolat aistringai gynė nuo Bažnyčios institucijų išpuolių. Paryžiaus arkivyskupas ganytojišku laišku pasmerkė Emilį. Rousseau atsako Laišku Monsinjorui Christophe de Beaumont, Paryžiaus arkivyskupui. Vienas Voltaire draugas (buvęs anksčiau ir Rousseau draugu), ženevietis Tronchin, parašo Laiškus iš kaimo, kuriuose apkaltina Rousseau abejingumu religijai. Jean-Jacques 1763 m. atsiliepė parašydamas Laiškus iš kalnų, kur išjuokė Ženevos aristokratus, ir atsisakė Ženevos piliečio vardo. Jis įtarė, ir visai teisėtai, kad Voltaire ir "filosofų ratelis" sukurstė prieš jį Ženevos pastorių neva norėdami apginti krikščionybę.Visa galiausiai baigėsi anoniminiu paskviliu, kurio autorius buvo Voltaire ir kuriame buvo smarkiai puolamas Rousseau, prisidengus religijos gynimu. Paskvilis, pavadintas Piliečių nuomonė, užbaigiamas taip: "Užtenka įspėti, kad miestas, kurį jis nori sukrėsti (Ženeva), smerkia jį su siaubu. Jeigu jis mano, kad mes pakelsime kardą prieš romaną "Emilis", jis gali palaidoti šią mintį kaip ir kitas savo absurdiškas ir kvailas idėjas. Bet reikia jam priminti, kad jeigu bedievišką romanistą galima lengvai apibarti, tai maištininkui taikoma mirties bausmė".
         Prieš Rousseau sukilo visi: katalikai, protestantai, ateistai, deistai ir pamaldūs žmonės. M?tiers pastorius pakeitė nuomonę ir ekskomunikavo Rousseau. Viena vertus, priešindamasis visuomenei, kuri jį pasmerkė, kita vertus, norėdamas paslėpti zondą, kuris priminė vis sunkėjančią jo ligą, Jean-Jacques apsirengė armėnišku kaptonu, užsimaukšlino kailinę kepurę su ilgu kutu ir taip vaikščiojo po apylinkes ir miestelį. M?tiers gyventojai juo toliau, juo labiau piktinosi Rouseau ir matydami jį su tokia apranga, vadino jį antikristu, o vieną naktį apmėtė jo namą akmenimis. Jis buvo priverstas išvykti.
         Rouseau pasislėpė Švento Petro saloje Bienne ežere ir keletą dienų pragyveno supamas ramybės. Bet sala priklausė Berno valdžiai, o ši jį irgi ištrėmė... Tada jis priėmė anglų filosofo Davido Hume'o kvietimą ir 1766 atvyko į Angliją. Tačiau su Hume'u jis susipyko ir 1767 m., pasivadinęs kitu vardu grįžo į Prancūziją. Jis pradėjo rašyti autobiografiją ir pavadino ją Išpažintimi, kuria norėjo pateisinti savo gyvenimą ir parodyti savo tikrąją sielą. 1768 m. jis atvyko į Savoją ir aplankė ponios de Warens, kurią vadino "mamyte", kurią visada brangino ir kuri iš jo sukūrė mąstytoją, kapą. Galiausiai jis grįžo į Paryžių ir su Therese, įteisinęs santuoką, apsigyveno Platriere gatvėje. Jis gyveno varganai, vertėsi gaidų perrašinėjimu, bet buvo vis dar žinomas ir jam netrūko žmonių, kurie juo žavėjosi... bet netrūko ir priešų. Pastarųjų jis įsivaizdavo turįs daugiau, nes sirgo persekiojimo baime. Jis teberašė Išpažintį. Kad apsigintų nuo savo persekiotojų ir kad palikuonims paliktų teisingą, kaip jis mano, nuomonę apie save, jis parašė keistą ginamąją kalbą -- kitą autobiografinį kūrinį: Rousseau teisia Jean-Jacques. Tai trys dialogai tarp Rousseau ir vieno prancūzo, kuriais norima paneigti visuomenės kaltinimą vadinamajam Jean-Jacques ir parodyti šio kaltinimo absurdiškumą. Pirmame dialoge "Rousseau" susipažinęs su Jean- Jacques kūriniais ir jais žavisi, o prancūzas jų neskaitęs, bet renka įrodymus, kad Jean-Jeacques yra pabaisa ir niekšas. Antrame dialoge "Rousseau" pagaliau pamato Jean-Jeacques ir pasakoja, kokį žmogų jis pažino. Trečiame dialoge prancūzas perskaito Jean-Jeacques kūrinius, palankiai juos įvertina ir abu drauge sutaria, kad Jean-Jeacques kūryba ir gyvenimas yra kilnus ir pasiaukojantis. Šioje knygoje Rousseau save ir kaltino, ir gynė, ir mėgindamas parodyti save nešališkai. Jis atskleidė savo nelaimes, savo vienatvės baimę, savo begalinį draugystės poreikį.
         Rousseau klausė savęs: "Ką daryti su tokiu asmenišku, tokiu intymiu kūriniu?" Ir tada jam atėjo į galvą keista mintis: jis padės rankraštį ant didžiojo Paryžiaus Katedros altoriaus. Bet, ten įžengęs, jis rado presbiteriją uždarytą ir jam kilo kitas klausimas: nejaugi ir Dievas yra tarp jo persekiotojų? Galiausiai jis nusprendė, kad jo sumanymas nevykęs ir savo knygą, dedikavęs "kiekvienam prancūzui, kuris dar myli teisingumą ir tiesą", dalino gatvės praeiviams, bet tik nedaugelis iš jų sutiko paimti, o dar mažiau žmonių šią knygą perskaitė.
         Rousseau literatūrinis genijus tebėra nepaliestas. Jis pradėjo rašyti knygą Vienišo vaikštinėtojojo svajonės [ 8 ], o savo ir Theresos gyvenimui uždirbdavo perrašinėdamas gaidas. 1778 m. jis sutiko gyventi pas vieną iš savo gerbėjų: -- markizą de Girardin, Ermenonville. Vėliau pas jį atvyko ir Theresa. Ten, gamtoje rinkdamas augalus, jis ramiai praleido paskutinius savo gyvenimo mėnesius ir tuo metu ypač sustiprėjo jo meilė botanikai. 1778 m. liepos 2 d. po vieno pasivaikščiojimo Rousseau pasijuto silpnai. Jis mirė 11 val. ryto. Liepos 4 d. buvo palaidotas netoliese, Peupliers saloje, į kurią vėliau jo gerbėjai organizuodavo piligrimines keliones. 1794 m. jo palaikai buvo perkelti į Panteoną.
         Keistą, kupiną nuotykių, audringą gyvenimą nugyveno Rousseau. Tai nebuvo "pamokantis" gyvenimas ta prasme, kurią šiam žodžiui teikia dievoti žmonės, ir nereikia galvoti, kaip pateisinti Jean-Jeacques. Jis pats Išpažintyje prisipažįsta ekshibicionizmu, neteisingu Marionos apkaltinimu kaspino vagyste... ir tai nėra šlovingi jo gyvenimo momentai. Tačiau didžiausia klaida jo gyvenime buvo, kad jis atidavė savo vaikus į prieglaudą. Šią klaidą žmonės, priešiškai nusiteikę Rousseau (ypač Voltaire, paskelbęs šį faktą viešai), nuolat jam primindavo, norėdami įrodyti jo niekšiškumą bei žemumą.
         Straipsnyje nekalbame apie Rousseau išteisinimą. Jeigu jis su tam tikru laisvumu apie tai prabilo Išpažintyje ir su realiu kaltės jausmu rašė Svajonėse, tai irgi įrodymas, kad jį graužė sąžinė, ir ši graužatis kaskart stiprėjo. Visą savo gyvenimą Rousseau buvo panašus į mažą vunderkindą. Neįstengdamas prisiimti atsakomybės kaip suaugęs, jis žavėjosi savimi, savo kūriniais, kuriuos nešiojo savyje ir kurie spaudė jį, nes norėjo išvysti dienos šviesą, kurie valdė jį, nušluodami visas kliūtis, net tas, kurios grėsė gyvybei.
         Savyje jis nešiojo visus asmeninio gyvenimo ir savo laikmečio prieštaravimus. Jį, kilusį iš liaudies, skaudino diduomenės pasipūtimas ir puikybė, bet jis žavėjosi aukštuomenės gerove, kultūra, dvasia. Rousseau gyveno su Therese Levasseur, o mylėjo Sophie d'Houdetot. Jis smerkė prabangą ir pramogas, bet rašė operas. Jo dvasia buvo giliai religinga, bet jis smerkė pozityvias religijas. Rousseau pareiškė norįs būti visiškai nuoširdus (tai, ką jis vadino "dorybe", visų pirma yra nuoširdumas, ištikimybė sau pačiam) ir sakė norįs parašyti kūrinį, kuriame atskleistų visiškai save, t.y. pasirodytų be kaukės, bet jis parašė romaną. Rousseau daugiau ar mažiau sąmoningai melavo Išpažintyje, galbūt ir pats apsigaudamas. Savo devizu jis pasirinko: Vitam impendere vero ir iškreipė tiesą. Jis nori įsteigti visiškai lygių ir laisvų žmonių visuomenę, bet žavisi pats savimi net iki patologijos. Kritiniai Rousseau kūrinių tyrinėjimai rodo, kad Išpažintimi nereikia aklai pasitikėti.
         Tačiau būtent šie Rousseau prieštaravimai ir yra jo turtas. Jo kūrybos tyrinėjimai rodo, kad Rousseau juos patyrė nevalingai, buvo jų valdomas. Jis nuoširdžiai norėjo išvengti prieštaravimų, bet visada bergždžiai, visada turėdavo pradėti iš naujo. Rousseau siekė būti pačiu savimi, be kaukės, ir todėl jam reikėjo Dievo. Būdamas ne tik Dvasios, bet ir proto žmogus, jis galėjo apgauti savo sielą, bet negalėjo apgauti savo proto. Jis atsisako "kvailėti" su Pascaliu, bet yra plėšomas į skirtingas puses - savo proto ir savo širdies. Protas prieš Rousseau valią tęsė savo užkariavimus, rodė savo galią, bet taip pat nustatė ir savo ribas. Rousseau tikėjimas -- tai nuoširdus bandymas suvienyti savo protą su širdimi. Šis pavyzdys mums gali pasitarnauti, nepaisant visų pralaimėjimų, kai sprendžiami religijos ateities klausimai.

^aQuand je regarde Paris ou Londres, je ne vois aucune raison d'entrer dans le desespoir dont parle M.Pascal; je vois une ville qui ne ressemble en rien a une ile deserte, mais peuplee, opulente, policee et ou les hommes sont heureux autant que la nature humaine le comporte. Atgal

Literatūra ir nuorodos

1. Ouevres completes de Jean-Jacques Rousseau, éd. Bernard Gagnebin et Marcel Raymond, dans la collection de la Biblioth?que de la Pléiade, 5vol., Paris, (1959-- 1995).
2.Correspondence de Jean-Jacques Rousseau, édition critique par R.A. Leigh, the Voltaire Foundation at the Institut of Taylor, 47vol., Oxford, 1980.
3. Jean-Jacques Rousseau, Emile ou de l'éducation, text établi par Ch. Wirz, préface de Pierre Burgelin, collection Folio/Essais, Paris, 1995.
4. Jean-Jacques Rousseau, Du contrat sociale, Classiques Garnier, Paris, 1963.
5. Jean-Jacques Rousseau, Julie ou La Nouvelle Héloise, éd. de Pomeau, Classiques Garnier, Paris, 1965.
6. Jean-Jacques Rousseau, Lettres écrites de la montagne, préface de H. Guillemin, éd. Ides et Calendes, Neuch?tel, 1962.
7. Jean-Jacques Rousseau, Confessions, présenté par M. Launay, éd. Flammarion, 2vol., Paris, 1991.
8. Jean-Jacques Rousseau, Réveries du promeneur solitaire, préface de P. Malandain, éd. Presses Pocket, Paris, 1991.
9. Annales de la Société Jean-Jacques Rousseau, Geneve, depuis 1905.
10. Pierre Burgelin, La philosophie de l'existence de Jean-Jacques Rousseau, 3 éd. Presses Universitaires de France, 1978.
11. Ernst Cassirer, Le probleme Jean-Jacques Rousseau, trad. B. de Launay, Hachette, Paris, 1987.
12. Robert Derathé, Le rationalisme de Jean-Jacques Rousseau, éd. PUF, Paris, 1948.
13. Pierre-Maurice Masson, La religion de Jean-Jacques Rousseau, Hachette, Paris, 1916.
14. Jean Starobinski, Jean-Jacques Rousseau, la trasparence et l'obstacle, éd. PLON, Paris, 1994.
15. Jean Guéhenno, Jean-Jacques. Histoire d'une conscience, éd. NFR Gallimard, 2 vol., Paris, 1962.
16. Jean-Jacques Rousseau, Išpažintis, Alma Littera, Vilnius, 2000.
17. Oeuvres choisies de Voltaire, éd. Hatier, Paris, 1946.
18. Voltaire, Remarques sur les Pensées de Pascal, Paris,1734.
19. Georg Wilhelm Friedrich Hegel, Dvasios fenomenologija, Pradai, Vilnius, 1997.

B.d.

Religion of Rousseau

The author of the article makes attempt to show the way Rousseau understands religion and why he understands it in that particular way. Rousseau distinguishes tree types of religion: natural, national and strange. The natural religion springs from the autonomous consciousness and reason of person. The national religion is based on the communal ties and rites. The strange religions are those, which try to destroy integrity of society as well as of person. Catholicism belongs to the latter type of religion. Rousseau confesses the natural religion, which he calls Christian. He accepts Gospels and the divinity of Christ but maintains that the faith in Christ is not necessary for man's salvation. Rousseau regards Jesus as the example to follow but not as the mediator between man and God. Human consciousness is sufficient for the communication with God. Priests are not necessary.
Is Rousseau a Christian? If he is, his Christianity is very peculiar.

[ Aukštyn ]   [ Rousseau religija antroji dalys ]  [ Rousseau religija trečioji dalys ]

© Dalia Marija Stančienė, 2003